– Aš neatleisiu, – pasakė Ji. – Aš visada tai prisiminsiu.
– Atleisk, – tyliai paprašė Angelas. – Atleisk, juk tau lengviau bus.
– Ne, niekada, – ryžtingai suspaudė lūpas Ji. – To negalima atleisti. Niekada.
– Tu keršysi? – susirūpinęs paklausė Angelas.
– Ne, aš nekeršysiu. Aš nenusileisiu taip žemai…
– Tu nori žiaurios bausmės?
– Aš nežinau, kokios bausmės jiems reikėtų, kad…
– Visiems tenka susimokėti už savo sprendimus. Anksčiau ar vėliau, bet visiems, – tyliai pratarė Angelas. – Tai neišvengiama…
– Taip, aš žinau.
– Tuomet atleisk. Nusimesk nuo pečių naštą. Tu juk dabar esi toli nuo savo skriaudėjų.
– Ne. Negaliu. Ir nenoriu. Negalima jiems atleisti viso to…
– Na gerai, tavo reikalas, – atsiduso Angelas. – O kur šią nuoskaudą saugosi?
– Čia ir čia, – pirštu bakstelėjo į galvą ir į širdį.
– Prašau tavęs, būk atsargi, – paprašė Angelas. – Nuoskaudų nuodai labai pavojingi. Jie gali virsti akmeniu ir tempti tave žemyn, o gali sukelti įniršio liepsną, kuri sudegins aplink viską, kas gyva.
– Tai – Prisiminimų Akmuo ir Kilmingas Įniršis, – nutraukė Ji. – Jie mano pusėje.
Ir nuoskauda apsigyveno ten, kur Ji ir parodė – galvoje ir širdyje.
Ji buvo jauna ir sveika, ji kūrė savo gyvenimą, jos kūnu tekėjo karštas kraujas, o plaučiai godžiai gaudė laisvės gūsius. Ji sukūrė šeimą, susilaukė vaikų, sutiko naujų draugų. Kartais, žinoma, Ji pykdavo ant jų, bet visuomet atleisdavo. Kartais niršdavo ir bardavosi. Ir tuomet atleisdavo Jai. Gyvenime buvo visko ir savo nuoskaudos Ji stengėsi neprisiminti…
Praėjo daug metų ir Ji vėl išgirdo tą nemielą žodį „atleisti“.
– Mane išdavė vyras. Su vaikais nuolat pykstamės. Pinigai manęs nemyli. Ką daryti? – paklausė Ji, sėdėdama žilstelėjusio psichologo kabinete.
Jis įdėmiai klausė, daug ką norėjo pasitikslinti ir visą laiką prašė jos papasakoti apie vaikystę. Ji pyko ir bandė nukreipti kalbą apie kitus dalykus, bet jis vėl ir vėl grąžindavo Ją į vaikystę. Ji jautė, kaip jis braido jos prisiminimų labirintais, norėdamas atrasti ir į dienos šviesą ištraukti tą seną nuoskaudą. Ji to nenorėjo ir todėl priešinosi, bet šis įkyrus dėdulė prisikapstė…
– Valytis jums reikia, – padarė jis išvadą. – Jūsų nuoskaudos išsikerojo. Prie jų priaugo vėlesnės nuoskaudos, kaip polipai prie koralinių rifų. Ir šis rifas dabar yra kliūtis jūsų gyvybinės energijos srautui. Todėl tiek problemų asmeniniame gyvenime ir su finansais bėda. Šis rifas turi labai aštrias briaunas, kurios žeidžia jūsų švelnią širdį. Rifo viduje apsigyveno ir susipainiojo įvairiausios emocijos. Jos nuodyja jūsų kraują ir pritraukia vis naujų gyventojų.
– Taip, aš ir jaučiu kažką panašaus, – linktelėjo Ji. – Staiga tampu irzli, užsidepresuoju, o kartais ir visai nieko nebenoriu. Na gerai, reikia pradėti valymą. O kaip?
– Atleiskite tą pirmąją, pačią didžiausią nuoskaudą, – patarė psichologas. – Nebus pamatų ir visas rifas subyrės.
– Na jau ne! – pyktelėjo Ji. – Ši nuoskauda yra teisinga, nes viskas ir buvo būtent taip. Ir aš turiu teisę pykti!
– O jūs norite būti teisia ar laiminga? – paklausė psichologas. Bet Ji nieko neatsakiusi atsistojo ir išėjo, drauge išsinešdama ir visą nuoskaudų rifą.
Praėjo dar ne vieneri metai. Ir dabar ji sėdėjo gydytojo priimamajame. Gydytojas įdėmiai analizavo nuotraukas, tyrimų rezultatus, vis suraukdamas kaktą ir nervingai prikąsdamas lūpą.
– Gydytojau, kodėl gi jūs tylite? – neištvėrė Ji.
– Ar turite giminių? – paklausė gydytojas.
– Tėvai numirė, su vyru išsiskyrėm, o vaikų turiu. Ir anūkų. O kam jums mano giminaičiai?
– Na matote, auglys. Štai čia, – ir gydytojas kaukolės nuotraukoje parodė tą vietą, kurioje pūpsojo auglys. – Atrodo, kad negeras tas auglys, negeras. Tai paaiškina ir nuolatinius galvos skausmus, ir nemigą, ir nuovargį. Ir auga jis pašėlusiai greitai. Didėja jis. Ir tai – labai blogai.
– Ir ką dabar? Operuosite? – paklausė Ji, stingstančiu iš baimės balsu.
– Taigi, kad ne…, – dar stipriau suraukė kaktą gydytojas. – Jūsų paskutinių metų kardiogramos…jūsų širdis labai silpna. Atrodytų, lyg kas spaustų ją iš visų pusių ir ji negalėtų dirbti visa jėga. Gali neišlaikyti operacijos. Todėl iš pradžių reikėtų širdį pagydyti, o vėliau žiūrėsim…
Gydytojui nebaigus kalbėti, Ji suprato, kad to „vėliau“ jau gali ir nebūti. Arba širdis neišlaikys, arba auglys užspaus.
– Beje, ir kraujo tyrimai pas jus prastoki. Hemoglobinas žemas, leukocitų per daug… Paskirsiu jums vaistų, – pridūrė gydytojas. – Bet ir jūs pati galite sau padėti. Jums reikia pasitvarkyti organizmą ir pasiruošti gydymui.
– O kaip?
– Teigiamos emocijos, šilti santykiai, bendravimas su artimaisiais. Įsimylėkit, pagaliau. Pavartykite nuotraukų albumą, prisiminkite laimingą vaikystę.
Ji tik kreivai šyptelėjo.
– Pamėginkite visiems atleisti, ypatingai tėvams, – netikėtai pratarė gydytojas. – Tai labai palengvina širdį. Mano praktikoje buvo atvejų, kai atleidimas padarė stebuklus.
– Nejaugi? – ironiškai paklausė Ji.
– Įsivaizduokite. Taip. Medicina turi daug pagalbinių įrankių. Vaistai, tinkama priežiūra, rūpestis. O atleidimas taip pat gali būti vaistu. Ir dar nemokamas, ir be recepto.
Atleisti. Arba mirti. Atleisti arba mirti? Mirti, bet neatleisti? Kai pasirinkimas toks, tereikia nuspręsti, į kurią pusę žiūrėsi dabar.
Galva plyšo iš skausmo. Širdis maudė. „Kur tu saugosi savo nuoskaudą?“ „Čia ir čia“. Dabar tose vietose gyveno skausmas. Ko gero, nuoskauda išaugo ir dabar jai reikėjo dar daugiau erdvės. Jai reikėjo viso kūno. Kvaila nuoskauda nesuprato, kad kūnas neatlaikys. Numirs.
Ji prisiminė didžiausius savo skriaudėjus. Tuos, iš vaikystės. Tėtį ir mamą, kurie visą laiką arba dirbo, arba barėsi. Jie nemylėjo jos taip, kaip ji norėjo. Niekas nepadėjo: nei penketai, nei garbės raštai, nei jų reikalavimų vykdymas, nei protestas, nei maištas. O vėliau jie išsiskyrė, abu sukūrė naujas šeimas, kuriose vietos Jai neatsirado. Išsiuntė Ją mokytis į kitą miestą, į kišenę įdėję autobuso bilietą ir keletą kupiūrų… pradžiai… ir viskas.
Nuo tos akimirkos ji pradėjo savarankišką gyvenimą ir nusprendė: „Neatleisiu!“ Nešiojosi Ji šią nuoskaudą visą gyvenimą, prisiekusi, kad nuoskauda numirs kartu su ja. Ir dabar buvo panašu, kad tai pildosi…
Bet Ji turėjo vaikų ir anūkų, ir kaimynas našlys, nedrąsiai bandantis atkreipti jos dėmesį. Ir mirti Ji dar nenorėjo. Anksti dar buvo. Dar galėjo gyventi. „Reikia atleisti, – nusprendė ji. – Na, bent pabandyti“.
– Tėveliai, aš jums viską atleidžiu, – nedrąsiai pasakė ji. Žodžiai nuskambėjo tyliai ir neįtikinamai. Tada ji paėmė lapą popieriaus, pieštuką ir parašė: „Gerbiami tėveliai. Brangūs tėveliai. Aš daugiau nepykstu. Aš viską jums atleidžiu“.
Burnoje apkarto. Širdis susispaudė. Skausmas galvoje tapo nepakeliamas. Bet ji nepasidavė. Dar stipriau suspaudė pieštuką ir užsispyrusi rašė toliau: „Aš jums atleidžiu. Aš jums atleidžiu…” Jokio palengvėjimo. Tik vis didėjanti įtampa.
– Ne taip, – sušnibždėjo Angelas. – Upė visada teka tik į vieną pusę. Jie vyresni, tu jaunesnė. Jie buvo pirmiau tavęs. Tu – po jų. Ne tu juos pagimdei, o jie tave. Jie tau padovanojo galimybę išvysti šį pasaulį. Būk dėkinga už tai!
– Aš dėkinga, – tarė Ji. – Ir aš tikrai noriu jiems atleisti.
– Vaikai neturi teisės teisti savo tėvų. Tėvams neatleidžiama. Tėvų prašoma atleidimo.
– Už ką? – nustebusi paklausė ji. – Ką blogo aš jiems padariau?
– Jiems tu nepadarei nieko blogo. Tu nuskriaudei save. Kam tu palikai savyje tą nuoskaudą? Dėl ko tau skauda galvą? Kokį akmenį nešiojiesi savo širdyje? Kas nuodija tavo kraują? Kodėl tavo gyvenimas neteka kaip galinga upė, o čiurlena lyg mažytis upeliukas? Tu nori būti teisia ar sveika?
– Nejaugi viskas dėl tos nuoskaudos? Nejaugi tai ji mane taip sugriovė?
– Aš tave įspėjau, – priminė Angelas. – Angelai visada įspėja: nekaupkite, nesinešiokite, nenuodykite savęs nuoskaudomis. Jos pūva, smirda ir nuodija viską, kas gyva. Mes įspėjame! Ir jeigu žmogus pasirenka nuoskaudas, mes neturime teisės jam trukdyti. O jeigu pasirenka atleidimą – mes privalome jam padėti.
– O man dar pavyks sugriauti tą nuoskaudų rifą? Ar jau per vėlu?
– Niekada ne vėlu pabandyti, – švelniai atsakė Angelas.
– Bet jie jau seniai mirę. Pas ką aš dabar atleidimo prašysiu? Ką man daryti?
– Tu prašyk. Jie išgirs. O gal ir neišgirs. Pagaliau, tu tai darai ne dėl jų, o dėl savęs.
– Mieli tėveliai, – pradėjo Ji. – Prašau, atleiskite man, jeigu kas ne taip… atleiskite už viską…
Nežinia, kiek laiko ji kalbėjo. Nutilo. Įsiklausė į save. Jokių stebuklų – širdį maudžia, galva plyšta. Ir jausmų ypatingų nėra. Viskas, kaip visada…
– Aš pati netikiu, – prisipažino Ji. – Tiek metų praėjo…
– Pamėgink kitaip, – patarė Angelas. – Tapk vėl maža mergaite.
– Kaip?
– Atsiklaupk ant kelių ir kreipkis į juos kaip vaikystėje: mamyte… tėveli…
Ji kiek sutriko, bet atsiklaupė. Sudėjusi rankas ties širdimi, pakėlė akis aukštyn ir tyliai sušnibždėjo: „Mamyte… tėveli…“ O tada dar kartą „Mamyte…tėveli…“ Jos akys plačiai atsivėrė… sužibo nuo ašarų… „Mamyte… tėveli… tai aš, jūsų dukra… atleiskit man… atleiskit man…“ Iš krūtinės išsiveržė rauda… iš akių plūstelėjo ašarų upė… o Ji vis kartojo ir kartojo: „Atleiskit man. Aš neturėjau teisės jūsų teisti. Prašau, atleiskit man… mamyte… tėveli…“
Reikėjo nemažai laiko, kad išsektų ašarų srautas. Ji pajuto nuovargį ir tiesiog sėdėjo ant grindų…
– Kaip tu? – paklausė Angelas.
– Nežinau. Nesuprantu. Atrodo, lyg būčiau tuščia, – atsakė Ji.
– Kartok tai kiekvieną dieną… keturiasdešimt dienų, – pasakė Angelas. – Kaip gydymo kursą. Kaip chemoterapiją. Arba, jeigu nori, vietoje chemoterapijos.
– Taip. Taip. Keturiasdešimt dienų. Aš darysiu…
Krūtinėje kažkas pulsavo… dilgčiojo… vilnijo karštomis bangomis. Galbūt tai buvo subyrėjusio rifo nuolaužos. Ir pirmą kartą po ilgo laiko neskaudėjo galvos… dėl nieko…
Šaltinis: http://www.delfi.lt
DĖMESIO: RYŠIO STIPRINIMO ir SANTYKIŲ SU TĖČIU HARMONIZAVIMO vakaras su kartu su K. Daugėla ir konsteliacijomis… JAU RYTOJ!
KAIP SUSIGRĄŽINTI TĖVĄ Į SAVO ŠIRDĮ…, IR TO PASEKOJE ATRAKINTI VYRIŠKUMO, MOTERIŠKUMO, HARMONINGŲ SANTYKIŲ, AR NET FINANSINĖS GAUSOS SPYNAS…?
DĖMESIO: jau šį antradienį ir trečiadienį, iškart prieš Tėvo dieną, vyks RYŠIO STIPRINIMO ir SANTYKIŲ SU TĖČIU HARMONIZAVIMO vakaras “Kaip susigrąžinti tėvą į savo širdį”!
Norint sužinoti daugiau, spauskite šį mygtuką:
Kartais sunku džiaugtis tėčiu, nes galbūt jis skaudino, atsitraukė… Tuomet mūsų sieloje visada lieka ta dalis, kuri ieško gero tėčio kituose: vyre, sūnuje, mokytojuje, viršininke…
Tačiau nuostabiausia yra tai, kad ATRASTI TĖTĮ GALIME SAVYJE. Tokį, kurio dėka mes turime ne tik gyvenimą, bet ir kažką ypatingo.
“Jei ryšys su tėvu nutrūkęs, arba labai silpnas…, arba TIK ‘normalus’ ir galvoji, jog Tau užtenka ryšio su mama…, praėjus kažkiek laiko, pradedi pastebėti, jog vis tiek VIDUJE KAŽKO TRŪKSTA… KAŽKOKIOS JĖGOS… ir nežinai iš kur jos pasisemti!”
Vyras negali sukurti tikro saugumo savo žmonai… tik dėl to, jog jo ryšys where can you buy viagra over the counter su tėvu labai silpnas. Moteris pradeda ieškoti tėvo kituose vyruose… ir net to nenorėdama, pasirenka būtent tokius, kaip tėtis…, KAD TURĖTŲ JO DAUGIAU ŠIRDYJE!
Plačiau apie SANTYKĮ SU TĖČIU paspaudus čia!